Pasaka apie Sergejų Nepėjciną

Vieną kartą rašytojas ir istorikas V. M. Glinka, dirbdamas su muziejaus fondais ir archyvais, rado senovinį grafinį atvaizdą — karininko portretą su kovos ordinais ant uniformos, remiančio į petį ramentus, su įrašu «Drąsus pulkininkas Nepėjcinas», o praėjus keleriems metams — piešinį protezo kojai, sukonstruotą garsaus išradėjo I. P. Kulibino karininkui artilerijai Nepėjcinui. Neįprastas atvejis sudomino rašytoją — taip prasidėjo darbas prie knygų apie puikų rusų karininką, Ochakovo šturmo ir Tėvynės karo 1812 metų didvyrį.

Knygoje «Pasaka apie Sergejų Nepėjciną» mes matome kunigą Grigorijų Potiomkiną ir generolą Michailą Kutuzovą, menininką Michailą Ivanovą ir išradėją Ivaną Kulibiną bei daugelį šių dienų pagrindinio herojaus bendraminčių. Pasakojimas prasideda nuo Nepėjcino vaikystės, tęsiasi mokymus Inžinerijos-ir-arvydos korpuse, kuriame Sergėjus mokėsi kartu su būsimu karo ministru Aleksejumi Arakčejevu ir būsimais napoleono karų didvyriais Ivanu Doroho-vu ir Vasiliu Kostonetskiu. Baigęs korpusą, Nepėjcinas pateko į Rusijos-Turkmėnų karą 1787–1791 metais, o pirmasis jo didelis mūšis tapo Ochakovo tvirtovės šturmas 1788 metais. Dėl sunkaus sužeidimo, gauto ant Ochakovo sienų, septyniolikmetis artilerijos leitenantas neteko kojos aukščiau kelio, tačiau lemtinga pažintis su I. P. Kulibinu suteikė jam galimybę tęsti karinę tarnybą.

Apie šio neeilinio žmogaus likimą galima sužinoti perskaičius romaną «Garbingas kelias».