Kaukazo belaisvis

Lev Nikolejevičius Tolstojus (1828-1910) - rusų rašytojas ir filosofas, žinomų visame pasaulyje kūrinių ("Karas ir taika", "Anna Karenina", "Prisikėlimas") autorius. Gimė Jasnoje Polianoje turtingoje aristokratiškoje šeimoje. L.N. Tolstojus anksti neteko tėvų. 1837 metais jis kartu su sese ir trimis broliais persikėlė į Maskvą, kur jų auklėjimu rūpinosi tolimos giminaitės T.A. Jergolskajos. 1851 metais įstojo į kariuomenę Kaukaze, ten jis daug rašė. 1852 metais L.N. Tolstojus išsiuntė rankraštį "Vaikystė" į tuo metu populiarų žurnalą "Šiuolaikinis". Žurnalo redaktorius N.A. Nekrasovas jau tada aukštai įvertino jauno autoriaus kūrybą. Po Krymo karo L.N. Tolstojus išvyko į Sankt Peterburgą ir iš karto pateko į "Šiuolaikinio" ratą. 1872 metais L.N. Tolstojus parašė noveles "Kaukazo belaisvis", pasakojančią apie rusų karininką, pagautą kalnų gyventojų. Iš dalies kūrinys pagrįstas tikra istorija, įvykusia su rašytoju Kaukaze. Kartu su savo draugu čečėnu Sadu jis toli nuvažiavo nuo konvojaus, lydinčio karietą, ir vos nepateko į nelaisvę. Tvirtovės Gromnaja sargybinis laiku pamatė, kad juos persekioja kalnų gyventojai, ir pakėlė garsą kazokams. Pasakos herojus, karininkas Žilinas, patenka į nelaisvę. Jis užmezga sudėtingus santykius su aulo gyventojais, ir tik gera mergaitė Dina tampa jo drauge. Tiksliai aprašydamas Žilino nelaisvės detales, Tolstojus parodo, kad karas - tai blogis, pasmerkia tarptautinę nesantaiką ir tarpusavio neapykantą.