Vienas nereikalingas

2018 metai. Mano tėtis atsiuntė mane mokytis į Maskvą. Bet mokslas – tai tik pretekstas. Aš žinau, kad jis tiesiog svajojo atsikratyti manęs. Maniau, kad pagaliau toli nuo namų galėsiu ramiai kvėpuoti. Tikiuosi, kad vakarėliai ir bendravimas su mano naujais draugais padės pamiršti. Bet nuo prisiminimų ir minčių nepabėgsi. O dar tas balsas mano galvoje… Jis sako keistus, baisius dalykus. Anksčiau negalėjau net pagalvoti apie tai, kad galėčiau ką nors nužudyti. Bet balsas įsitikinęs, kad aš tam pasiruošęs… Mane vadina Saša. Kol kas dar tiesiog Saša. Bet visiškai netrukus mane pradės vadinti Bunkeriniu Žudiku. Nes apleistame bunkeryje po Maskva jau sėdi mano pirmoji auka…