Neronas. Beprotybė ir realybė

Nerono vardas tapo visų galimų ydos sinonimu — piktadarybės spalvingos paletės polius. Amžių atmintyje Neronas liko kaip tironas, motinos žudikas, Romos padegėjas ir krikščionių persekiojamasis. Yra ir palankesnis požiūris: storas nevrotikas, beprincipinis tinginys, išlepęs nesėkmė, mėgstantis poeziją ir žirgų lenktynes, visiškai netinkamas vaidmeniui Romos imperatoriaus. Tačiau prisiminimai apie Neroną visada buvo priklausomi nuo senato istorijos. Nei vienai maitintoja, nei vienam gurmanui nesugalvota idėja perkelti ant papiruso savo nuomonę apie Neroną. Tyli Romos samdomieji darbininkai ir amatininkai, nuolat užsiėmę imperatoriaus statybos projektais, tylūs Neroną saugantys asmenys, jo laisvės atgavėjai, vežikai, aktoriai ir iš viso paprasti žmonės — didžioji dalis Romos ir imperijos gyventojų. Senovės istorikas Aleksandras Betcas nesiekia pateisinti Nerono, ir tam nėra pagrindo; knygos tikslas — demitologizuoti imperatorių. Betcas siūlo pasinerti į Romos visuomenės realijas, imperatoriškos valdžios sistemą ir dvarų intrigas, kad būtų bandoma pamatyti Nerono įvaizdyje ką nors be orgijų, amoralių veiksmų, dekadanso, žiaurumo ir savivalės. "Nerono kapas dar ilgai buvo puošiamas gėlėmis. Tiesa, mes nežinome, kas tiksliai saugojo atminimą apie jį, nes net ir šiandien tironų kapams gėlės nešamos dažniau, nei norėtųsi. Myleti Neroną buvo visai ne gėda".