Loginiai tyrimai. 3 knygų rinkinys (Tomas 1, Tomas 2, dalis 1, Tomas 2 dalis 2)

„Loginiai tyrimai“ (1900–1901) Edmundo Husserlio yra fenomenologinio judėjimo pradžia. Pirmasis šio darbo tomas „Prilogai prie grynosios logikos“ yra skirtas tuo metu vyravusių teorijų pažinimo klausimais, kurias kritikuoja XIX–XX a. sandūroje. Pagrindine to meto filosofijos liga Husserlis laiko psichologizmą — tuometinius... psichologinių pagrindimų logiko-matematinio ir filosofinio žinojimo projektus. Remdamasis XIX a. antros pusės pažangiais loginiais mokslais, jis įrodo, kad psichologinis ir iš esmės empiriniai mokslų pagrindimai praleidžia kokybinį skirtumą tarp empirinio ir idealaus pažinimo, ignoruoja logiko-matematinės teisės specialų statusą ir veda prie relativizmo pažinimo teorijoje. Pabaigoje pirmo tomo Husserlis suformulavo savo „Mokslo teorijos“ programą — naujos mokslinės disciplinos, orientuotos į apriorinių sąlygų mokslo pažinimo galimybes, tyrimą. Husserlio kritika psichologizmui inicijavo plačią diskusiją, į kurią įsitraukė dauguma to meto žymių filosofų.

Įvade į antrąjį tomą „Loginiai tyrimai“ aiškinama beprasmio principo esmė kaip pagrindinis fenomenologijos principas ir jam koreliacinis reikalavimas: „Pasakykite apie pačias daiktų esmė!“, kuris tampa fenomenologinio judėjimo šūkiu. Fenomenologija įvedama kaip neutrali mokslinė disciplina, kuri turėtų tapti pagrindu tiek logikai, tiek psichologijai. Pirmą antrųjų tomų dalį sudaro penki tyrimai, suvienyti bendros temos: prasmių kaip idealios vienovės ir sąmonės aktų koreliacija, kuriose konstituojamos prasmes. Pirmajame tyrime įvedami pagrindiniai skirtumai: tarp ženklo kaip nuorodos ir ženklo kaip prasmių išraiškos, tarp prasmių komunikacinėje kalboje ir vienišoje dvasinėje gyvenime, tarp prasmių intencijos (tuščios intencijos) ir prasmių įgyvendinimo, tarp prasmės ir objekto. Antrame tyrime nagrinėjamas bendros ir atskiros intencijos skirtumas, o suvokimas laikomas būtina žinių esmės pagrindu. Trečiame ir ketvirtame tyrimuose nagrinėjami struktūriniai prasmių santykiai. Trečiame tyrime įvestas skirtumas tarp savarankiškų ir nesavarankiškų dalių paruošia pagrindinį skirtumą ketvirtajame tyrime — tarp savarankiškų ir nesavarankiškų prasmių. Pateikiama grynai loginės gramatikos idėja, kuri turėtų nustatyti formalius prasmių ryšius ir leisti išvengti prasmės stygiaus ir beprasmybės. Penktame tyrime apžvelgiama fenomenologinė sąmonės teorija kaip patirčių ryšiai ir kaip intenciniai aktai.

Paskutiniame, VI tyrime, sudarančiame antrą antrojo tomo „Loginiai tyrimai“ dalį, išskiriami pagrindiniai fenomenologinio pažinimo analizės aspektai. Pradinis skirtumas pirmame skyriuje — tarp objektyvų (vaizdai, teiginiai) ir neobjektyvių (klausimai, pageidavimai, prielaidų) aktų. Pradinė problema — ar visi aktai, ar tik objektyvūs yra prasmių nešėjai; ar tik teiginyje išreikštos prasmes, ar ir klausime, pageidavime ir kt.? Pažinimo problema siaurąja prasme identifikuojant objektą nagrinėjama iš intencijų suderinamumo ir konflikto perspektyvos įgyvendinimo metu. Šiuo klausimu daroma skirtumas tarp kognityvinių ir intuityvių intencijų bei pažinimo laipsnių. Paskutinėje pirmo skyriaus dalyje nagrinėjamas adekvatumo idealas pažinime ir tiesos bei akivaizdumo santykis. Įvedama keturios tiesos sampratos ir parodomas skirtumas tarp buvimo tiesos prasme ir buvimo nuorodose teiginyje. Husserlio refleksijos apie buvimą, vedančios į žinomą Kant'o tezę, turėjo didelės įtakos klausimo apie buvimą suvokimui Heideggerio. Antrame skyriuje objektyvių kategorinių formų ir idealios objektivumo sampratos suvokimas atskleidžiamas kaip kategorinės meditacijos struktūra, kuri pagrįsta suvokimu, tačiau nesusijusi nei su jutiminiais suvokimais, nei su grynai intelektualine veikla. Šiuo atveju suvokimo ir meditacijos sampratos gauna būtina plėtrą.