Hunų. Hunai Kinijoje

Klajoklių tautų istorija – centrinė tema ankstyvojo L. Gumiliovo mokslo kūryboje. Būdamas rytų tyrinėtojas, jis sau kėlė užduotį įrodyti, kad stepių klajoklių istorija yra ne mažiau įdomi ir įtraukianti nei senovės graikų, frankų ar kryžiuočių istorija. Knygoje apie Hunų valstybę... stebimas nuostabus VII a. pr. m. e. hunų klajoklių etnoso kilimas, kuris vėliau išsivystė į etnoso kompleksą ir superetnosą. Hunai buvo pirmieji, kurie sujungė į vieną valstybę Eurazijos stepes nuo Geltonosios jūros iki Balchašo ežero, antrą kartą tai padarė senovės turkai (Didysis Turkų kaganatas), tada mongolai (Čingischano imperija). Procesą užbaigė rusai, sukūrę milžinišką imperiją nuo Baltijos jūros iki Ramiojo vandenyno. Bet hunai buvo pirmieji.
Remdamasis detaliomis kinų kronikomis, autorius aprašo hunų istorijos peripetijas ir aiškinasi, kaip nedidelė tauta galėjo pasiekti tokį didžiulį šuolį, iš kur atsirado jėgos, kaip hunai bendradarbiavo su kitomis tautomis, vienas paklusdami jėga, kitas kviesdami bendradarbiavimui, ir tuo pačiu metu priešindamiesi amžinam priešui – Kinijai.
Knygoje „Hunai Kinijoje“ parodyta, kaip nedidelė stepinė tauta išnaudojusi savo jėgas nesuskaičiuojamuose karuose V a. buvo suvalgyta Kinijos, nesugebėjusi priešintis kinų kultūros žavesiui. Galų gale iš hunų išliko tik viena nedidelė grupė, migravusi II a. toli į vakarus, kur, susimaišydama su ujgūrais, sudarė naują tautą, Europoje žinomą hunų vardu.
Be to, knyga apima skyriaus „Trijų karalysčių“ Kinijoje tekstą, nepatekusi į pirmą sovietinį knygos „Hunai Kinijoje“ leidimą.
Knygos „Hunų. Hunai Kinijoje“ įžanginės straipsnio autorė L.N. Gumiliovo – geografininkų mokslo daktarė, profesorius S.B. Lavrovas. Knyga papildyta sinchronistine lentele, literatūros sąrašu, istorinėms asmenybėms skirtu rodykliu, tyrinėtojų ir cituotų autorių vardų rodykliu, geografinių pavadinimų rodykliu.