Kraujas ne vanduo

Iki kokio krašto galima eiti aukos vardu dėl artimųjų? Kaip, gyvenant dėl kitų, neprarasti savęs? Arba aukojimasis yra būtent dėl to, kad dalytumėtės be atsargos? Šiuos klausimus kiekvienas sprendžia pats. 
Elai toks klausimas niekada nekilo — ji, regis, gimė tam, kad tarnautų artimiesiems. O Emma, jos sesuo, visada manė, kad niekam nieko nepaskolinga. Ji gyveno akimirkoje, nesidairydama atgal, visada žinodama, kad yra Ela — be atsako, ištikima, paklusni. Ant kurios galima pasikliauti, kuri visada ištiestų petį.
Ir kas galiausiai laimingas? Tas, kuris paėmė, ar tas, kuris atidavė? Tas, kuris turi ką prisiminti, ar tas, kuris gyvenime nieko nematė? Ar tikrai švari sąžinė ir ištikimybė šeimyniniams ryšiams verta gyvenimo, kurio, iš esmės, ir nebuvo?