Paskutinė mirties bausmės diena

Mirties kameroje savo paskutinės dienos laukia žmogus, kuris puikiai žino: daugiau tikėtis jam nereikia. Bet kol kas jis dar gyvena. Mąsto. Jaučia. Prisimena… Viktoras Hugo, aktyvus mirties bausmės priešininkas, dėl aukštesnių tikslų pasinaudojo literatūrine mistifikacija – 1829 metais jis anonimiškai paskelbė trumpą pasakojimą „Paskutinė mirties bausmės diena“, pasirodžiusį kaip tariamas realus nuteistojo dienoraštis. Pasibaigus sensaciniam sėkmei, o tik atskleidus autoriaus vardą, sekė tokia pat nežmoniška Hugo puolimo kampanija spaudoje… Tačiau šmeižėjų vardai seniai pamiršti, o pasakojimas tebėra viena iš stipriausių kūrinių, ginančių neatsiejamą žmogaus (tegu ir nusikaltėlio) teisę gyventi. Į rinkinį taip pat įeina pjesė „Ruy Blas“, priklausanti Hugo „romantiniam“ kūrybos laikotarpiui.