Pusbarzdžius

Trylikametis Sebi (Evsėbija) netinka nei žemės darbams, nei kareiviškam gyvenimui. Jis labiau domisi pasakojimais. 1313 metais tokiam berniukui buvo nelengva Švico slėnyje, kur žmonės dar nemokėjo tiksliai atskirti angelo nuo šėtono. Iš atvykėlio Sebi sužino, kaip žmonės skiriasi ir gera, ir bloga — ir kaip net ir per tamsius laikus galima išmokti geresnio.
Tai labai keistas atvykėlis, jis pasidarė laikinas būstas kaimo pakraštyje. Pusė jo veido buvo apkepusi, ir žmonės jį vadina Pusbarzdžiu. Matyt, jis daug išgyveno, bet apie tai nekalba — net jaunam Sebi, kurį taip traukia prie jo naujų žinių ir įgūdžių.
Sebi jau ne vaikas, bet dar ne suaugęs. Visi kaime mano, kad jo kelias eina tik į Einzidelių vienuolyną, pas vienuolius, kurių švicarai nemėgsta nuo tada, kai šie savavališkai perkelė žemės ribas ir naudojo valstiečius miško darbams. Savo tiesioginiu ir nesmarkiu berniukišku balsu Sebi pasakoja apie išgyvenimus neramiais XIV amžiaus pradžios metais. Ir ši pasakojimas padeda jam pačiam daug ką suprasti.
„Pusbarzdžius“ — melancholiška tikėjimo į protą persmelkto epinio, daugiasluoksnio romano, šiuolaikinio šveicariško klasiko Šarlio Leviniskio, kuris, ištrindamas ribas tarp fikcijos ir realybės, istorinio pasakojimo apie viduramžius kalba apie šiandieną ir žmogaus nepakeičiamą prigimtį. Taip pat apie pasakų galią, transformuojančią jas į mitus.