„Ką aš galiu priešpastatyti man užgriuvusiai senovės estetikai? Ar revoliucija neprašys iš manęs rimtos mokyklos?“ — klausia Majakovskis savo autobiografijoje „Aš pat“. Jis save laiko neišmanėliu ir stengiasi mokytis, kad kurti naują meną. Pati gyvenimas visiškai laiko dvasioje laiko virsta gyvenimo kūrimo aktu. Ir laukiama naujo Žmogaus atėjimo: „Ir jis, / laisvas, / kriokliukų ruszdamas, o kam kalbu, / žmogus — / ateis jis, / tikėkite manimi, / tikėkite!” („Karo ir taikos”). O ar poetas buvo laimingas asmeniniame gyvenime, galima pamatyti jo poezijoje apie meilę: „Ir tik / mano skausmas / aštresnis — / stoviu, / ugnimi apvytas, / ant neįsiliepsnojančio laužo / neįsivaizduojamos meilės...” („Žmogus”). Į knygą įtrauktos ankstyvosios Majakovskio lyrikos, tragedija „Vladimiras Majakovskis“, meilės poemų „Debesis kelnių“, „Fleita-nugaros“, „Myliu“, „Apie tai“, taip pat „Karas ir taika“, „Žmogus“ ir 20 kollegų, draugų, mylimų poeto portretų, kuriuos sukūrė Vladimiras Majakovskis. Tarp jų — moters portretas nežinomo, greičiausiai Marijos Denisovos, greičiausiai taip pat Vladimiro Majakovskio ranka. „Bet menininko patirtis padės jam suvokti poeziją vaizdais ir ieškoti kuo tikslesnių rimų, kad skaitytojas ne tik išgirstų, bet ir pamatytų įstrižas jūros skruostus, riaumojančią nupjautą smuiką, tramvajų, su šuoliu pakėlusią vyzdžius...“ — rašo šios knygos įžangoje Natalija Kačur.
