Drakono pasaulis. Atgimimas

Pasipūtę drakonai susipykę nustojo mylėti ir saugoti savo moteris, žiūrėdami į jas vien kaip į sveikos palikuonių šaltinį. Jie džiaugsmingai tapo sūnų — klanų paveldėtojų ir šlovingų tradicijų — tėvais, kuriuos galima apmokyti karo meno. O drakonės… Moterims, netekusioms meilės,... naudojamoms kaip nemokama priedas prie vyro, kerštas atėjo pačiu paprasčiausiu būdu — jos nustojo gimdyti mergaičių. Sunku įsivaizduoti motiną, norinčią, kad jos dukra turėtų liūdną gyvenimo vienuolės likimą, tegu ir auksinėje, bet narve. Ir jų maldos buvo išgirstos Visų drakonų Motinos. Su liūdesiu žiūrėdama į savo palikuonis, ji priėmė tokį sudėtingą sprendimą tikėdamasi, kad drakonai apsigalvos. Tai pastatė klanus ant išnykimo ribos. Santuokos su žmonių moterimis nesuteikė rezultatų. Drakonai pratęsė agoniją, tačiau tai neišsprendė pagrindinės problemos: kaip tęsti giminę be mirčių ir nuostolių.  Ir suteikė Visų drakonų Motina galimybę išgelbėti savo palikuonis. Ji išsaugojo paskutinę vienintelę jauną drakonę, į jos kūną įsikūnijusią atklydėlę. Anika išgelbėja valdovo sūnaus gyvybę, o jis bando nužudyti jos antrąją inkarnaciją. Ji jam skirta likimo, jo tikroji pora. Tačiau drakono žvilgsnį jaudina jos sužalotos rankos, ir jis veja ją iš akių. Dar ne kartą likimas juos suves kartu. Tikrasis likimas — išmokyti šį pasaulį mylėti, ir tik tuomet prakeikimas bus nuimtas, ir jame vėl gimt drakonė.