Sodas prieš laiką

Pandemijos metu britų rašytoja ir esė autorė Olivia Lang įsigyja seną namą su sodu Suffolke. Darbai atkuriant gėlynus, remontuojant pastatus ir apkarpant medžius ne tik ramina, bet ir suteikia galimybę apmąstymams, skatindami Oliviją tirti sodų ryšį su istorija ir kultūra. Prieglauda sunkiomis akimirkomis, utopijos ir svajonės apie Edeną, prabangos simboliai – tai tikrai ne visas sąrašas to, kuo gali būti žemės lopinėlis su sodinimais. Palygindama atvirus ir visiems prieinamus Derek Jarman ar John Clare sodus su griežtais, pastatytais ant priespaudos ir smurto britų aristokratijos parkais, Lang bando surasti atsakymą į pagrindinį klausimą: kas vis dėlto yra sodas? Rojaus vieta visiems ar privilegijų liudijimas ir nelygaus išteklių paskirstymo rezultatas? Asmeniškas ar viešas? Nėra vienareikšmio atsakymo. Tačiau yra nuostabios augalijos, atkurtas ir atviras lankymui sodas, kadaise įkurtas sodininko Marko Rumerio, o dabar tarnaujantis kaip buveinė ir įkvėpimo šaltinis pačiai Lang, atveriančiai su džiaugsmu naujoko akimis sezoninių ir amžinų džiaugsmų ir liūdesių darbų cikliškumą soduose.