Prieš Sent-Bevą

„Prieš Sent-Beva“ – tai Marseilio Prousto (1871–1922) kritinių straipsnių ir esė rinkinys. Proustas ginčijasi su žinomu literatūros kritiku Šarliu Ogistenu de Sent-Bevu (1804–1869), biografinės metodikos literatūroje pradininku. Savo vertinimuose Sent-Bevas remiasi pirmiausia asmenine pažintimi su rašytojais, tuo tarpu Proustas tiki,... kad kūrinys sukuria paslėptą, gilią žmogaus „aš“, atskirtą nuo jo viešosios asmenybės. Apie rašytojus reikia spręsti pagal jų knygas, o ne apie knygas – pagal jų autorius. Vykdydamas mintinę diskusiją su mirusiu kritiku, Proustas analizuoja Šarlio Bodlerio ir Žeraro de Nervalio poeziją, Gistavo Flobero ir Onoré de Balzaco romanus, Tolstojaus ir Dostojevskio kūrinius, Gistavo Moro, Antuano Vattono ir Klodo Moneto paveikslus. Tačiau „Prieš Sent-Beva“ nėra sausų teorinių esė rinkinys, o gyvas literatūrinis pasakojimas, kuriame pasakotojas ir jo mylimiausia mama keičiasi įspūdžiais. Knygos puslapiuose Proustas-kritikas virsta Proustu-rašytoju, o iš straipsnių gimsta „Ieškant prarasto laiko“.