„Aš gimiau juodu leopardu –// Nepaklusniu, greitu, lankstiu. // O gyvenu ne mėsa – // tikėjimu, // Ne krauju – // svajonių migla“. Šios kelios eilutės iš Goar Markosyan-Kasper poezijos kalba apie ją daugiau nei biografijos puslapis. Tikėjimas ir viltis, gebėjimas žaisti žodžiais ir sugebėjimas surasti juose prasmių, kurios kitiems nėra akivaizdžios, talentas suteikti prozai poetiškumą – visa tai yra jos knygose. Goar Markosyan-Kasper gimė Armėnijoje, gyveno Estijoje, mėgo Italiją. Bet tiek poeziją, tiek prozą ji rašė rusų kalba. Ir jautė ją taip, kaip retas kas kitas. Medicinos mokslų daktarė, gydytoja, talentinga poetė ir prozininkė, ji savo tekstuose sujungė lengvumą, būdingą poezijai, gilumą ir psichologizmą, kurie išskiria tikrąją prozą, ir ypatingą žvilgsnį į pasaulį, kuris būna tik tų, kas iš tiesų žino, kas yra gyvenimas ir mirtis ir kaip kartais jie priartėja vienas prie kito. Ką mes žinome apie Penelopę? Ištikima Odisėjo žmona, kuri laukdama jo sugrįžimo į Itaką verpė begalinį atošlį uošviui ir atmesdavo daugybę sužadėtinių, besistengiančių laimėti jos ranką. Penelopė Goar Markosyan-Kasper gyvena ne saulėtoje Itakoje, o žiemiškame Jerevane 90-ųjų, kur elektra yra prabanga, o karšta vonia – svajonė, ir reikia nemažai pasistengti, kad ši svajonė taptų realybe. Sužadėtinių Penelopė neturi tiek daug, kiek jos antikinė bendraamžė, tačiau jos širdį bando laimėti klasės draugas, važinėjantis po miestą „mercedesu“. Ir, žinoma, ji turi Odisėją – Armeną, gydytoją, išvykusį į karą. „Penelopę pažadino saulės spindulys“. Taip prasideda šis humoristinis, šmaikštus, kupinas žodžių žaidimo romanas apie vieną dieną, kurią mes turime išgyventi su herojė, keliaudami iš vieno jerevano namo į kitą ir mėgaudamiesi tuo šilumu, kuris liejasi per šias puslapius.
