Visi, ką mes atsimename

Visas prasideda nuo tos, kaip ją... Na, žodžiu, nuo tos moters automobilių stovėjimo aikštelėje. Apsirengusi naktine suknia, ji guli ant nugaros, žiūrėdama į dangų. Naktinė suknia balta, o aplink kaklą išsiuvinėti tokie mėlyni… kaip jie ten? Ah, taip, nepamirštuolės. Aplink... ją susirinko maža minia. Visi formaliuose… tai yra uniformose. Visi jaunesni už šią moterį, gerokai jaunesni. Žiūri vieni į kitus. Žiūri į dangų. Žiūri žemyn, į moterį. Šnabžda…

Rozei daugiau nei aštuoniasdešimt, ji turi demenciją. Tačiau jos gyvenimas tęsiasi. Kartais stebėtinai įžvalgus, kartais pribloškiamai užmaršus, ji leidžia dienas klaidžiodama po slaugos namų koridorius, mąsto apie jo personalą ir gyventojus ir laukia vizitų iš savo emociškai nutolusių vaikų ir anūkų. Bet vieną dieną jos kambario draugė randama mirusi po kritimo iš lango. Ir Roze pradeda tikrą tyrimą…

Tai liūdna, juokinga ir tikrai jaudinanti istorija apie tai, kaip kai kurie žmonės mato pasaulį kitaip, tačiau tuo pačiu metu jie mato tai, kas neprieinama kitiems.