Laiškai iš vienatvės

Žmonijos rykštė – tai vienatvė, ir kiekvienais metais ji bus vis labiau varginanti. Nepaisant to, kiek žmonės bendrauja virtualioje erdvėje – ji nutolino, vis mažiau pats pasaulis reikalauja žmonių. Vienatvė – tai ne pasirinkimas, tai natūralus atranka. Technologijos atima iš žmonių visą gyvą bendravimą, visuomenę ir valstybę – viską, kas dvasinga. Jos jau įsiskverbė į žmonių troškimus, šiandien juos numato, o rytoj ketina diktuoti. Žmogiškojo žmonėse vis mažiau. Ar žinote, ką žmonės laiko pietų metu vietoje duonos? Telefoną. Iš visų išsiskyrimų labiausiai pavojingas šiuo metu – atsiskyrimas nuo telefono. Tačiau viskas blogai tuo, kad pagrindinis romano veikėjas, jaunuolis, amžinai uždarytas vienatvėje, neturi net telefono – tik visiškai nepraturtinta gyvenimiška patirtis, keletas laiškų ir trupinėlis vilties, kad jis dar kada nors galės pamatyti šviesą. Romanas, kupinas liūdesio, nerimo ir didelio drąsos. Pagrįstas tikrais įvykiais. Knygoje panaudoti autoriaus laiškai.