Gernzės literatūros

Norėdama jiems suteikti vilties, ji turi papasakoti jų istoriją

1946 metai. Karas baigtas, o Džulijetai Ešton trūksta kūrybingumo. Tačiau, kai ji gauna laišką iš Dousio Adamso iš Gernzės – visiškai svetimo, gyvenančio per pusę Kanalo, kuris rado jos vardą parašytą ant antrinės knygos – ji pradeda korespondenciją su juo, o su laiku ir su visais išskirtinio Gernzės literatūros ir bulvių žievelių pyrago draugijos nariais.

Per savo laiškus draugija pasakoja Džulijetai apie gyvenimą saloje, jų meilę knygoms – ir ilgą šešėlį, kurį mesti jų gyvenimas po vokiečių okupacija. Įtraukdama į jų neatsispiriamą pasaulį, Džulijeta išplaukia į salą, pakeisdama savo gyvenimą amžinai.