Nulupimas

Autofikcija apie skirtingą motinystę: laimingą ir tragišką. Apie žmogaus susidūrimą su sistema tomis akimirkomis, kai jis yra labiausiai bejėgis ir be galo. Apie vietą, kur iš tiesų baisu. Ir apie gydytojus, kurie vieną dieną pasirinko darbą vietoje savo gyvenimo, kurie gali būti griežti, netobuli, išoriškai bejausmiai. Bet po šiuo bejausmiškumu visada slepiasi svetima kančia, kuri negali būti suvokiama kitaip, kaip asmeninė tragedija. „Tuštuma, su kuria palieki gimdymo namus be vaiko, niekada nebus užpildyta. Tai fizinis jausmas, kad kažko trūksta... Kai jis yra, viskas kitaip. Jis užaugs ir verks dėl dieglių, kai pradės dantis, jis prabus tave septynis aštuonis kartus per naktį. Jam bus karščiavimas, viduriavimas, vėjaraupiai, kartais jis verks tiesiog tam, kad atkreiptų tavo dėmesį, o tu būsi pavargusi, išsekusi, su skaudančiu juosmeniu, riebiais plaukais ir mėlynomis paakiais. Bet tu būsi kam nors mama. Ir tai visam laikui“.