Italų pasakos

Luidžis Kapuana (1839–1915) — italų rašytojas, pasakininkas, kritikas ir žurnalistas, vienas iš tokių literatūros srautų, kaip verizmas, įkūrėjų. Kapuana gimė Pietų Italijoje ir buvo vyriausias vaikas turtingų žemvaldžių šeimoje. Vaikystė berniukui praėjo kaimo vietovėje, kur jis susipažino su Sicilijos folkloru; pasakos ir legendos, kurias jis išgirdo, vėliau turėjo įtakos visam jo literatūriniam kūrybai. Luidžio išsilavinimu rūpinosi privatūs mokytojai, o tam tikrą įtaką padarė ir jo dėdė kanonikas Džuzepė Kapuana. Pirmasis Luidžio bandymas rašyti buvo dvasinės dainos sicilietiškai. 1851 m. jaunas Kapuana įstojo į prestižinį Karaliaus koledžą Bronte. Ten jam ypač sustiprėjo pomėgis italų literatūrai, ir jis parašė savo pirmąjį sonetą. 1857 m. jis buvo priverstas pagal dėdės Antonio Kapuana patarimą stoti į pasaulietinės gimnazijos teisės fakultetą Katanyje. Tačiau Luidžis nesugebėjo atsisakyti kūrybos: studijų metu jis susipažino su literatais ir rašė savo pirmuosius draminius kūrinius.

Luidžio literatūrinis debiutas įvyko 1861 m.; tada jis paskelbė savo poeziją. Netrukus Luidžis persikėlė į Florenciją — tuo metu italų intelektualinį ir kultūrinį centrą. Čia jaunas vyras įsijungė į vietinę kūrybinę inteligenciją; jis debiutavo kaip teatro kritikas ir pirmą kartą paskelbė prozos kūrinį. Po kelių metų Kapuana persikėlė į Milaną ir visiškai atsidėjo literatūrai. Jo kūryboje buvo ne tik novelių, poezijos, pjesių ir straipsnių, bet ir pasakų. Kapuana, užaugęs nuostabioje italų folkloro dirvoje, ypač mylėjo pasakas. Tobulindamas savo rašytojo įgūdžius, jis sukūrė daugybę savų pasakų. Jos sudarė visą rinkinį ir užėmė garbingą vietą italų literatūros klasikoje. Šiame leidinyje pateikiamos jo magiškos istorijos apie geras fėjas ir didingus karalius, baisius žmogėdras ir baisius plėšikus. Jų vertimą į rusų kalbą redagavo rašytojas, dramaturgas ir publicistas Maksimas Gorkis (1868–1936) ir atliko aktorė bei vertėja Marija Andrejeva (1868–1953).

Italų klasiko pasakų žavesį ir grožį šiame leidinyje perteikia italų menininko Eudžinio Čekoni (1842–1903), italų iliustratoriaus ir karikatūristo Enriko Maczanti (1850–1910), taip pat rusų dailininko, mokytojo ir plakatisto Konstantino Spaskio (1873–1924) piešiniai.