Lissa. Nyksmingos žemės

Ragana prisiglaudė skruostu prie balto beržo kamieno ir įsiklausė. Netoliese girdėjosi pavargusios kumelės žvengimas ir garsus vyriškas juokas. Vėl magai! Jiems mažai savo miestų su mirusiomis sienomis, mažai kelių, kur kankinasi po akmenimis žemė. Dabar jie visai šalia, gaila, kad ji negali apsaugoti savo genties. Bet ji padarys viską, kad svetimšaliai išeitų. Net tas, su dangaus skaidriais, tarsi permainingo oro, mėlynais akimis...