Visas, ką turiu

Monikai trylika, ir ji įtaria, kad tas ramus pasaulis, kuriame gyvename vaikystėje, - tai ne amžinai.

Jai jau dvidešimt septyni, ir ji – išsiskyrusi intelektualo meilužė. Mirga profesijos: mokytoja, žurnalistė, kopiraiterė…

Po dešimties metų ji turi namą, vyrą ir labai savarankišką dukrą Maiken.

Keturiasdešimt šešerių Monika – nepripažinto talento muzė ir neramių vištų ūkio savininkė. Gal tai ir yra laimė?

Penkiasdešimties dviejų ji žiūri į veidrodį ir staiga pastebi, kaip stipriai tapo panaši į motiną…

Šioje istorijoje, papasakotoje reta emocine tikslumu, beveik taip pat neišvengiamai atpažįsti save.