Monikai trylika, ir ji įtaria, kad tas ramus pasaulis, kuriame gyvename vaikystėje, - tai ne amžinai.
Jai jau dvidešimt septyni, ir ji – išsiskyrusi intelektualo meilužė. Mirga profesijos: mokytoja, žurnalistė, kopiraiterė…
Po dešimties metų ji turi namą, vyrą ir labai savarankišką dukrą Maiken.
Keturiasdešimt šešerių Monika – nepripažinto talento muzė ir neramių vištų ūkio savininkė. Gal tai ir yra laimė?
Penkiasdešimties dviejų ji žiūri į veidrodį ir staiga pastebi, kaip stipriai tapo panaši į motiną…
Šioje istorijoje, papasakotoje reta emocine tikslumu, beveik taip pat neišvengiamai atpažįsti save.