Aštuonetas

Zacharas Prilepinas — prozininkas, publicistas, muzikantas, premijų «Nacionalinis bestseleris», «SuperNacionalusBest» ir «Aiški Poliana» laureatas. Romėnų «Būstinė», «Sankya», «Patologijos», «Juoda beždžionė», «Kai kurie nepateks į pragarą», apsakymų rinkinių «Nuodėmė», «Septynios gyvybės», «Partizanų romansas» ir «Batai, pripildyti karštos degtinės». Provincijos miestelis devintojo dešimtmečio pabaigoje. Keturi linksmi ir apgailėtini draugai-omoniečiai stoja į kautynes su vietiniais banditais. Jie užaugo suprasdami, kad stipriausi čia turi būti — tai jie: vilkadaikiai, oprichnikai, «valstiečių žmonės»; todėl jie patys žudo išsiviepusius ir pasikėlusius vilkus, nelaukdami įsakymo, — iš jausmo ne tiek teisingumo, kiek — greičiau — berniukiško ryžto: kas ką? .. … Aštuonios skirtingos istorijos apie vyrų pasaulį. Tvirtas draugiškumas ir tvirtos pečių, mušti ar būti muštam, jaunuolių drąsa ir jėga, neišvengiamas noras pabučiuoti svetimą žmoną, žiaurumas ir švelnumas, — Prilepinui žinomumą atnešę «berniukiški pasakojimai» «Aštuonetėje» tapo brandesni ir svarbesni. «Jautrus, lankstus rašytojo talento žvėris Zacharas Prilepinas elegantiškai ir švelniai spyruokliuoja kiekviename šios knygos puslapyje. Atidaro burną, tempiasi, medžioja, kvėpuodamas gamtos plastika ir laisve. Nori tik stebėtis, tik girti: geras, koks geras! … Bet žvėriui jau sidabrinė nugarėlė. Be jauno laimės, svetimų žmonų bučinčių, saulės, kuri kutena skruostus, rožinio sniego traškesio po kojomis, ledinio vėjo žievės, užkemšančios burną vos išėjus iš šilto laiptinės, — visos šios taip subtiliai ir teisingai užfiksuotos Prilepino gyvenimo, “Aštuonetėje” atsirado refleksija, protingas, ramesnis autoriaus žvilgsnis iš šono: atitinkamai, brandumas». Maija Kučerka, «Vedomosti» «Prilepinui pavyksta pagauti, atleiskite dievuli, pačią esmę, atleiskite dar kartą, rusiškos gyvenimo. Taip, absurdiška, smurtas, korupcija, purvas, skurdas, girtavimas ir kiti «nenaudingi gyvuliškumai» — bet dar kažkokia barbarinė grožis ir neabejotina tiesa visame tame ir už viso to». Levas Danilkinas, «Afiša» «“Aštuon