Išdykusios istorijos

Honore de Balzac yra puikus prancūzų rašytojas, iš kurio, pasak Levo Tolstojaus, „tuo metu visi mokėsi rašyti“. Daugelyje savo „Žmogiškosios komedijos“ romanų jis atkūrė margą, žiaurų ir daugialypį pasaulį, atspindintį visų šiuolaikinės visuomenės sluoksnių gyvenimą. Knyga „Išdykusios pasakos“ išsiskiria iš Balzako kūrybos. Tai žaismingų ir linksmų novelių rinkinys, stilizuotas pagal Boccaccio ir Rabelais, kuriame – priešingai tuo metu madingiems liūdniems romantiškiems motyvams – prikeliamas gališkas gyvumas ir linksmumas, o veiksmas perkeliamas į tolimą praeitį. Ryškūs, neįprasti siužetai, rafinuotų meilės santykių aprašymai, neįtikėtini nuotykiai, išraiškingi personažai (daugelis iš jų yra tikros istorinės asmenybės, įskaitant monarchus ir libertinus) ir puikus humoras užtikrino „Išdykusias istorijas“, nepaisant pasipiktinusių kritikų kaltinimų nepadorumu, neblėstantį populiarumą tarp žmonių. plačiajai visuomenei.
Šiame leidime yra visos Balzako „išdykusios istorijos“, įskaitant penkias istorijas, kurios nebuvo paskelbtos per autoriaus gyvenimą. Tekstus lydi pasirinktos Gustave'o Doré (1832-1883) iliustracijos, kurių puikūs, ryškūs „Išdykusių pasakų“ veikėjų atvaizdai išlieka nepralenkiami.