Širdis Parmoje

XV amžius po Kristaus gimimo, beveik septyni tūkstančiai metų nuo pasaulio sukūrimo… Maskvos kunigaikštystė, stiprindamasi, vertina kaimynų, artimų ir tolimų turtus. Rusija lėtai žengia link Uralo. O Uralo regione— ne laukiniai žmonės, Uralo regione— miškų pagoniškos kunigaikštystės, senovinis taigos pasaulis, nuostabus ir siaubingas atvykėliams. Čia netiki išganymu teisiųjų sielų, čia meldžiasi griežti likimo dievai. Ar ortodoksinis kryžius nugalės tankmės nedorus būtybes amžinoje parmoje— spygliuočių vandenyną? Ar šį niūrų visatą užkariaus svetimšalis Jėzus Kristus? Ar čia gyvenantys žmonės taps rusais? O ar rusai taps čia gyvenančiais?
Aleksėjaus Ivanovo romanas «Širdis Parmoje» apie tai, kaip žmonės ir tautos, atrasdamos tėvynę, atranda likimą.