Impresionistai. Dienoraščiai ir laiškai

Ryškiausias ir reikšmingiausias Prancūzijos tapybos fenomenas paskutinio XIX amžiaus trečdalio buvo impresionizmas. Šios krypties atstovai, bandydami prieštarauti klasikinėms meno formoms, ieškojo savo kelių ir kūrybinio išraiškos formų. Novatoriškumas ir šios krypties idėjos visiškai pakeitė meno suvokimą XIX ir XX amžiuje.
Impresionizmo studijų istorija jau skaičiuoja ne vieną šimtmetį. Knyga „Impresionizmo archyvai“, 1939 metais išleista žinomo italų meno istoriko Lionello Venturi, yra vertingų dokumentų rinkinys - impresionistų menininkų laiškai, adresuoti Poliu Duran-Ruehly - jų nuolatiniam prekių pardavėjui ir globėjui, kurio biografija taip pat įtraukta į knygą. Daugiausia laiškų yra iš pagrindinių grupės atstovų - Klodo Monė, Ogistą Renoir ir Kamilo Pisarro. Reguliarus korespondencija pradėjo vystytis 1880-ųjų pradžioje ir tęsėsi iki menininkų mirties. Šie laiškai apšviečia įvairias menininkų gyvenimo ir veiklos puses: požiūrius į meną, naujų parodų ir kūrinių projektus, derybas su kolekcionieriais, santykius tarp pačių menininkų, naujų vietovių aprašymus, kurias jie lankė ieškodami naujų motyvų, pranešimus apie namų vargus ir džiaugsmus, išgyvenamus materialinius sunkumus. Ryški autorių individualybė laiškuose išryškėja labai aiškiai: gyvenimo džiaugsmo pertekanti Ramiro ramybė, ramus Pisarro taktiškumas, gyvas Monė temperamentas. Būtent šioje gyvoje kasdienių įvykių audinyje kyla aiški ir tikroviška nuotrauka apie nuostabių tapytojų gyvenimą ir kūrybą, kurie įveikė sunkų kelią kovojant už naują meną.