Žmogus, kuris mirė septynis kartus

«Žmogus, kuris mirė septynis kartus» — detektyvas su fantastiniu prielaida apie laiko kilpą, kur šešiolikmetis Hisataro Oba vėl ir vėl atsiduria toje pačioje dienoje, o įprastas šeimos šventė virsta kova su mirtimi ir melu. Yasuhiro Nishizawa čia sujungia klasikinį nužudymo mįslę su uždarosios aplinkos įtampa: veiksmas koncentruojasi turtingo senelio dvare, tarp giminaičių, seniai susipykusių dėl palikimo. Šioje istorijoje svarbūs ne tik įrodymai, bet ir pati laiko konstrukcija, kai bet koks pokalbis, gestas ir sprendimas gali gauti kitą reikšmę naujame pakartojime. Gaunasi japonų detektyvas, kur šeimos konfliktas, nepasitikėjimas ir skaičiavimas tampa ne fonu, o pagrindine jėga, kuri stumia įvykius į priekį.

Naujųjų metų švenčių metu šeima susirenka Reidzhiro Fugami name, didelės ir turtingos giminės vadovo. Tarp dviejų jo dukterų seniai vyksta sunki konkurencija: kiekviena nori, kad įmonės ateitis liktų jos šeimos šakai. Po vieno susitikimo senelis žūsta, ir herojui tai tampa ne vienkartine tragedija, o kartojančia diena, kurioje reikia iš naujo sekti pokalbius, tikrinti versijas ir suprasti, kam buvo naudinga senuko mirtis. Kuo toliau vyksta šis tyrimas, tuo aiškiau tampa: name per daug įžeidimų, paslėptų skaičiavimų ir priežasčių įtarimams.

• Hisataro Oba — šešiolikmetis herojus ir pasakotojas, kuris patenka į «laiko skylę» ir gyvena vieną dieną devynis kartus. Pakartojimai suteikia jam retą galimybę pastebėti tai, kas paprastai išsisuka, ir žingsnis po žingsnio surinkti nusikaltimo vaizdą.
• Reidzhiro Fugami — herojaus senelis, turtingas šeimos vadovas ir bendro konflikto centras. Jo padėtis, galia ir paveldėjimo klausimas daro jį figūra, nuo kurios priklauso visų giminaičių interesai.
• Herojaus motina ir jos sesuo — Reidzhiro dukros, seniai besipykstančios dėl šeimos įmonės ateities. Jų priešprieša nustato toną viskam, kas vyksta name.