Šiame pasaulyje esu tik praeivis...

Nepavyksta įsivaizduoti sidabrinio amžiaus be Sergejaus Esenino poezijos. Jo maištinga siela — raktas į didžiojo poeto sentimentalią ir spalvingą lirika. Už liūdnai pagarsėjusio maištininko elgesio slypėjo jautrus ir pažeidžiamas jaunuolis, sugebėjęs pavergti žodžius ir sužavėti publiką skausmingu nuoširdumu. Nenuostabu, kad Eseninas tapo pagrindiniu Rusijos liaudies balso išraiškos ribojimu tarp savo kartos — lyg pati gamta šnabždėjo jam jo eilučių ritmą. Jos sugeba perkelti skaitytoją į švelnias giraites arba į dūminius kiemus, į triukšmingą taverną arba ant greito upės kranto. Talentingo autoriaus nerūpestinga gyvenimo kelionė baigėsi per anksti, visgi jis spėjo apdovanoti literatūrą savo turtingu vidiniu pasauliu, su kuriuo turi susipažinti kiekvienas. Didžiojo rusiško poeto knygoje yra jo plačiai žinomi eilėraščiai: „Pabusk man rytoj anksti...“, „Aš esu paskutinis kaimo poetas...“, „Siekimo išpažintis“, „Nesigailiu, nekviečiu, neverkiu...“ ir kt., ir poemų: „Pugačiovas“, „Juodasis žmogus“, „Ana Snegin“.