Romantinis princas

Liepa, 1467 metai. Riterių epochos saulėlydis. Tarp puikybės ir intrigų Burgundijos dvare grafas Antonijus Gieldernas, jaunojo Karlas Drąsuolio pusbrolis ir bendražygis, dar labiau jautėsi svetimas ir nesusijęs su šiuo pasauliu. Vis dažniau jis „pristabdydavo sudėtingą atsakymą ir nerasdavo reikiamo klausimo“. Bet vieną dieną smulkus įvykis (mūšis užeigoje) apvertė visą jo gyvenimą. Ir (kokia kvailystė?) gyvenimas staiga įgijo prasmę. Į naująjį „Nuotykių meistrų“ tomą įeina Rafaelo Sabatini romanas „Romantinis princas“. Knyga gana neįprasta šiam autoriui, lyriška ir griežta, kupina kelionių ir klajonių, o dar labiau – išbandymų. Joje girdisi Šekspyro aidai („Hamletas“, „Ričardas III“, „Karalius Lyras“), Dima („Grafienė de Monsoro“), o gal net ir Dostojevskio („Idiotas“). Kažką iš šito Sabatini, akivaizdu, buvo skaitęs. Rusų kalba publikuojama pirmą kartą.