Teisingieji žudikai

Ingo Schulze (g. 1962) — rašytojas iš buvusios VDR, Kalbos ir literatūros akademijos prezidentas — dažnai savo darbuose kreipiasi į Vokietijos „po-komunistinės būsenos“ melankoliją. Romanas „Teisingieji žudikai“ tapo refleksijų lauku apie epochos pokyčius šalyje, per drezdeniečio bukinisto Norberto Paulinio gyvenimo prizmę. Knyga prasideda kaip legenda apie žymų knygininką — apolitinį išsilavinusį viduriniosios klasės atstovą, pas kurį susirenka visa intelektuali Rytų Vokietijos publika. Idilė sugriūva kriokdama Berlyno sienos: pamažu Paulinis praranda pirkėjus, parduotuvę ir žmoną; jo buvusi distancija nuo pasaulio už knygyno durų transformuojasi į radikalius politinius įsitikinimus. Schulze meistriškai derina filosofinės pasakos ir trilerio, alegorijos ir socialinės satyros elementus, fiksuodamas tautiečių emocinių išgyvenimų metamorfoses. Savo tekste-mįslėje autorius siūlo pamąstyti, ar žmogus, buvęs sunkių istorinių įvykių epicentre, gali likti ištikimas savo principams.