Labai saulėtose sistemose. Metai su poetais

Poemoms būdingas nuostabus gebėjimas sujungti žmones. Kartais išgirsti tam tikrą eilėraštį ir supranti, kad tai „pasveikinimas iš brolio“, su kuriuo užaugai vienoje smėlio dėžėje. Ši frazė atsiliepia „tiesiai į širdies sritį“.

Poetai sugeba papasakoti ir apie save, ir apie mus, ir apie tai, kaip mes gyvename, pačiais geriausiais žodžiais – ir mes taip pat pradedame kalbėti jų žodžiais ir galvoti jų rimais.

Poetai atneša su savimi juokingus vaizdus – „pelės, viščiukai, sapnai“. Jie gyvybingi daiktus, priverčia prisiminti brangias vietas ir stebėtis žodžių atrakcionais. Jie įneša į mūsų gyvenimą drakonus ir vienaragius ir įtraukia mus „į Neglinną iš Arbatų, tra-la-la-la-la“, ir mes einame paskui juos, kad pamatytume tą šunį, kuris „yra savas“. Arba ežiuką, kuris „pagal dokumentus yra ežys“, o „bamblina kaip drambliai“.

Ir mes pastebime tai, ko anksčiau nematėme: štai „langais į mus žiūri visi namai“, o štai „raganius plaukia po tiltu“ – ir suprantame, kad patekom „labai saulėtą sistemą“, kur viskas teisinga.