Paskutinė meilė močiutės Dūnios

Močiutė Dūnė grįžta į savo kaimą po Černobylio AE avarijos. Kol visas pasaulis bijo radioaktyvių miško vaisių, ji su bendraminčiais kuria naują gyvenimą. Vidury apleistos žemės, kur paukščiai gieda garsiau nei kur nors kitur. Kol mirtinai sergantis Petrovas svyruoja hamake ir skaito meilės eilėraščius, o pienininkė Marija suvynioja romanus su šimtamečiu Sidorovu, močiutė Dūnė rašo laiškus dukrai į Vokietiją. Bet čia kaime pasirodo svetimi – ir bendruomenė vėl atsiduria išnykimo grėsmėje.

Alina Bronskė aštriai ir poetiškai, ironiškai ir širdingai atgaivina pražuvusį pasaulį. Ji pasakoja kaimo istoriją, kurioje jau neturėtų būti, ir neįprastos moters, kuri garbingo amžiaus atranda savo rojų.