Tamsa po aušros

1982 metų lapkritis. Sutuoktinių Smelensko santuokos sukaktį aptemdo Leonido Brežnevo mirtis. Naujas генеральный секретарь – didelis stresas žmonėms, turintiems ką prarasti. O Smelenskai ir jų svečiai kaip tik tokie – tikroji nomenklatūrinė elita. Bet tai dar ne baisiausia. Vakare jų trinylikametis sūnus Serioža ir draugės duktė Alena išėjo į kino teatrą ir negrįžo… Po skambučio „iš pačių viršūnių“, į dingusių vaikų paiešką įsijungia policijos majoras Viktoras Gordėjevas. Nuo greito ir, svarbiausia, teigiamo rezultato priklauso jo perkėlimas į viceministro „žudikų“ skyriaus pareigas. Bet kokios gali būti garantijos? O jei jie jau mirę? Ypač kai šalyje siautėja maniakas, žudantis paauglius 13-16 metų. Ir Gordėjevo draugas – kriminalinės policijos darbuotojas Leonidas Čeremėnas – numato blogiausią. Vis dėlto jo įvaikės, neseniai baigusios teisės fakultetą MGU, Nastios Kamenskajos nuomonė kitokia: dingę vaikai nesutampa su serijiniu žudiku. Operatyvininkai pradeda dirbti visomis galimomis versijomis. O paskui į tyrimą įsijungia KGB darbuotojai…