Burbulai-šokiai

Gyveno-gyveno vonia. Vadinosi Dušytė. Dušytė turėjo šeimą – mamą, tėtį ir berniuką Iliušą. Iliuša svajojo tapti jūreiviu, tačiau nekenčia plautis. Iliušos mama ką tik nepadarė, kad priviliotų sūnų į vonią, bet viskas buvo veltui. Kartą ji parnešė iš parduotuvės putų voniai. Ant butelio puikavosi užrašas „Stebuklinga“, tačiau mama į tai neatkreipė dėmesio – kas žino, ką rašo etiketėse.

Tą dieną Iliuša grįžo iš pasivaikščiojimo purvinas kaip paršiuko snukutis, ir mama nuėjo pripildyti vonios. Pššš! – linksmai užtriukšmavo vanduo, šluostydamas spalvotas putas. Staiga Dušytė pajuto neįprastą lengvumą visame savo sunkiame ketaus kūne ir... Ne, neskrido, skrydžiui ji dar buvo per sunki. Bet iš vietos pajudėjo. „Burbulai-šokiai! Kaip nuostabu! Eisiu pasivaikščioti“, – nusprendė vonia ir tvirtai patraukė prie įėjimo durų.

Lauke buvo triukšminga, keliu bėgo dėžutės ant ratų, o didžiulės vonios plaukdavo su numeriais. Avalynės parduotuvėje Dušytė nusipirko dvi poras batelių ir dar dvi poras sportbačių pakeitimui. Ji išvyko vaikščioti į parką. Parke pardavinėjo saldžių baltų putų, kurias pardavėja vadino cukraus vata. Užeigoje dėdė plakė spalvotas putas ir pilstė į stiklinius puodelius su šiaudeliais. Dušytė viską išbandė, o tada išgėrė braškių limonado su stebuklingu skoniu... ir nuskraidino virš miesto. Pro šalį praskrido sraigtasparnis, ir Dušytė nusprendė, kad jis plakė debesų putas. Kai visas gazas iš limonado išgaravo, Dušytė nusileido ant žemės ties savo laiptu. O namuose ji pasodino Iliušą šalia ir papasakojo apie savo nuostabų pasivaikščiojimą. Nuo tos akimirkos vonia Dušytė pamilto keliauti, o Iliuša – maudytis. Juk sėdėdamas ant kranto, naujų žemių nenuskaitysi!