Dvasios jėga

Epiktetas (50 ─ 140 m. po Kr.) – romėnų stoikų filosofas, kilęs iš graikų, vienas iš stoikų filosofijos atramų.
Stoicizmas – okultinė-mistinės filosofijos, kurios ištakos tiesiogiai kyla iš platonizmo, t. y. mistinio Platono mokymo, ir pabrėžianti praktinę šios problemos pusę bei optimalios elgesio modelių kūrimą šiame netobulame pasaulyje. Stoikų mokymas (ir ypač Epikteto) ne tik skelbė, bet ir įgyvendino didybę ir grožį žmonių dvasios. Epiktetas pats nieko nerašė. Jo paskaitas užrašė jo mokinys Flavijus Arijanas. Šioje knygoje maksimaliai surinkti visi turimi Epikteto fragmentai rusų kalba. Tai yra svarbiausi ir įdomiausi aforistiniai fragmentai iš Epikteto pokalbių su jo mokiniais. Reikšminga dalis fragmentų pateikta naujame rusų kalbos vertime, pateikta logiškai tvarkinga forma ─ rubrikose, kurios yra svarbiausios stoikų metodologijai. Ši knyga yra viena iš trijų literatūrinių stoicizmo mokymo atramų. Dvi kitos – tai „Laiškai Lucilijui“ L.A. Senekos ir „Pokalbiai su savimi“ imperatoriaus Marko Aurelijus. Visi trys, be perdėjimo sakant, yra svarbiausi leidiniai tiems, kas siekia tiesos.
Kodėl šios knygos atsiradimo prasmė, jei Epiktetą rusų kalba jau buvo leidę ir ne kartą? Tam yra dvi priežastys.
Pirmoji susijusi su pačiu Epiktetu. Šis nuostabus filosofas nebuvo rašytojas ir per visą gyvenimą, kaip sako jį pažinę, neparašė nė vieno žodžio. Jis manė, kad žinoti, kaip praktikuoti dorybę, yra kur kas svarbiau nei sugebėti ją aprašyti. Ši aplinkybė sujungia Epiktetą su jo daugelio amžių pirmtaku – Sokratu.
Antroji priežastis susijusi su skaitytoju, kuris privalo gyventi agresyvių šablonų ir vulgarinių stereotipų laikais, kai žmogaus asmenybė ne tik patiria šiurpų spaudimą ir nusikalstamus antgalius iš išorės, bet ir kai ji net negali išsivystyti, ir vietoj jos šiuolaikinėmis sąlygomis be galo reprodukuojami žmogaus formas primenantys automatai, praradę viską, kas žmogiška – zombiai, jei pasinaudotume šiuolaikinių kultūros veikėjų mėgiamu žodžiu.
Tokiu laikotarpiu stoicizmo, jogos ir individualizmo puoselėjimas tampa šventa, tiesiog šventą pareiga kiekvienam, kas dar nebuvo globalizacinės dehumanizacijos paveiktas, nes tik šiuose trijuose mokymuose šiandien galima rasti žmonių savisaugos ir dvasinio išgyvenimo ginklus. Viskas beasmeniška, prarado individualumą.
Ne tokia Rytų tradicija ir mokymosi rezultatai buvo kitokie: individualumas triumfavo, be jo – kaip siekti tobulumo ir susijungti su Absoliutu? Ir šiame kelyje Epiktetas, kaip Mokytojas, yra nepakeičiamas.
Knyga neturi nei pasiteisinimų, nei advokatų, ji neturi jokios reikalingumo nei įvaizdžio kūrėjams, nei reklamuotojams. Juolab, kad protingas žmogus ir taip supras, o jo antipodas nors tūkstantį kartų paaiškink – viskas veltui.