Barbos, Matilda ir lapė

Gyveno-gyveno ūkyje šuo Barbos ir katė Matilda. Šuo svajojo apie jaukią šiltą budą, kur galima būtų pagulėti ir pasmaguriauti kaulu. O katė – apie mažas katės duris, kad galėtų eiti savo svarbiais reikalais, kada tik panorės. Šeimininkas pažadėjo, kad įgyvendins... jų svajones, jei jie padės jam atsikratyti lapės, kuri naktimis pavogdavo vištas.

Barbos buvo įsitikinęs, kad greitai susitvarkys su lape, ir mintyse jau ruošėsi apsigyventi savo naujoje budoje. Bet, kaip pasirodė, lapė buvo gudri. Ji pirmąją naktį apgavo stropų Barbos ir pavogė dar vieną vištą. Barbos, matydamas, kad nesiseka, pasikvietė sau padėjėjus – iš pradžių kiaulę, paskui avį – bet ir jie praleido vištas. Kai tapo aišku, kad Barbos komanda patyrė fiaską, į darbą stojo katė Matilda. Vis dėlto ji net nenorėjo stoti į atvirą kovą su lape. Matilda buvo užimta, todėl ji nuėjo ir susitarė su palėpės pelėmis, pasakiusi joms: „Padarykite taip, kad lapė nustotų vogti šeimininko vištas, ir aš niekada jūsų neerzinsiu.“ Pasiūlymas buvo naudingas, ir pelės sugalvojo gudrų būdą, kaip atbaidyti lapę nuo vištidės. Matilda gavo pagyrimų iš šeimininko ir geidžiamas katės duris. Bet ir apie nelaimėlį Barbos ji nepamiršo ir įkalbėjo šeimininką išpildyti jo norą taip pat, nes šuo, nors ir nesugebėjo susitvarkyti su lape, kitais atžvilgiais buvo labai ištikimas ir stropus padėjėjas.

Šią istoriją apie išradingumą, pasididžiavimą ir dosnumą sukūrė prancūzų rašytoja Šantal de Marol. Jos sąskaitoje jau daugiau nei šimtas vaikams skirtų kūrinių, kuriuose ji derina liaudies pasakos tradicijas su šiuolaikiniu skambesiu. Knygą iliustravo garsus vokiečių dailininkas Aksėlis Šefleris, žinomas visam pasauliui dėl istorijų apie Gruffalą.