Kovas, spalis, Malkva

„Liubos Makarevskajos autofikcija – tai deginantis pokalbis apie seksualumą ir emocinę priklausomybę, apie bandymus išsigelbėti ir save pažinti. Skaitytojai gali šią prozą vertinti kaip kvietimą „sužinoti kitą“ – per arti, per intymiai, per nepatogiai „patogiam
skaitymui“. Bet esmė ta, kad čia... jau yra kitas – šuo Malkva. Jos pasaulis uždarytas mums – bet ji visada šalia. Mes nežinome, ką ji supranta apie gyvenančius žmones, kas yra šalia jos, bet jos buvimas daro šį gyvenimą gilesnį, o jautri proza, paradoksalu, tampa, cenzūruota ir hermetiška. Ir jei skaitytojas „nepažins kito“ – nes žmogus vis tiek niekada nepasako visko! – jis pažins laiką, kuriame šalia jo gyveno, ilgėjo, mylėjo Malkva ir Liuba. Baimės laikas, atsisveikinimų; sekso ir knygų laikas; epigrafų laikas iš skirtingų planetų“, – Levas Oborinas, poetas, literatūros kritikas.