Privataus gyvenimo menas. Liudviko XIV amžius

Nėra neginčijamų įrodymų, ar Liudvikas XIV kada nors tarė visiems žinomą frazę „Valstybė – tai aš“. Tačiau viskas, ką žinome apie „saulės karaliaus“ valdymą ir asmenybę, nejučia verčia šiuos žodžius suvokti kaip šūkį, tikrai vertą tokios spindinčios ir griežtos absoliučių monarchijų epochos.
Kultūros istorikės profesorės Marijos Nekliudovos knyga skirta nuostabiam fenomenui: tais laikais, kai visa Prancūzija gyveno, paklustanti karaliaus valiai, Prancūzijos visuomenėje pradeda reikštis privataus gyvenimo samprata, nepavaldi valdovo ir valstybės interesams. Ir pirmiausia tai atsispindėjo pasaulietinėje literatūroje.
Ši knyga nėra apie tai, kaip gyveno Liudviko XIV laikais, nors, žinoma, XVII amžiaus autorių kūriniai gali būti laikomi kasdienybės kultūros šaltiniais. Pirmiausia knyga skirta tam, kaip „saulės karaliaus“ pavaldinių sąmonėje formavosi privatumo jausmo ir mąstymo erdvės suvokimas, taip pat – kaip gimė idėja apie teisę menininkui ir mąstytojui viešai apie tai kalbėti.
Ši intriguojančiai parašyta studija – tikras žinių lobynas ne tik apie tos epochos pasaulėžiūrą, bet ir apie XVII amžiaus literatūrą, todėl nereikia stebėtis, kad, pirmą kartą išleista 2008 metais, knyga „Privataus gyvenimo menas. Liudviko XIV amžius“ tapo bibliografinėmis retenybėmis.