Miestas En

Apie Leonidą Ivanovičių Dobyčiną (1894–1936) sunku pasakoti be liūdnai įprastų frazių: „tragiška figūra“, „nepelnytai nuteistas“, „išnykęs“, „pamestas“... Jis buvo kuklus statistikas iš Brjansko Gubstatbiuro, pageidavęs, kad jo vardas žiniasklaidoje nebūtų atskleistas: „Tik „L. Dobyčin“, o ne „Leonidas“, kaip kai kurie niekšai nežinia koks pagrindas praktikuoja“. Talentu prozininkui ypač tikėjo Kornejus Čiukovskis, skelbdamas jo pasakojimus ir padėdamas susipažinti su kitais rašytojais. Nuo momento, kai Dobyčinas pakilo į sovietinę literatūrą, sekė griežtas pasmerkimas už formalizmą: 1936 metais prasidėjo pirmo ir vienintelio romano „Miestas En“ persekiojimas, kas įžeidė ir suluošino autorių. Manoma, kad jis nusižudė iš karto po posėdžio kovo 25 dieną Leningrado Rašytojų namuose, „išvyko į tolimesnius kraštus“. Austrijos tyrinėtoja Elizabetė Markštain sakė, kad jo sintaksė — absurdo sintaksė. „Infantilizmas“ gali būti laikomas pagrindine Dobyčino psichologine nuostata „Mieste En“. Tai yra brendimo romanas, „ardantis savo diskretiškumu monoritmą „suaugusio“ sąmonės“. Į rinktinį taip pat įėjo pagrindiniai autoriaus pasakojimai, tokie kaip „Susitikimai su Liz“, „Dorianas Grejus“, „Erygin“ ir kai kurie kiti.