Vegetacija

Šį kartą Aleksejus Ivanovas kreipėsi į fantastiką. Miškininkų brigada visureigiu veržiasi per Uralo miškų tankmes į apleistą karinį objektą paslaptingame Jamantau kalne. O pasaulis aplink — tarsi mūsų, bet kažkaip ne visai... Geografija reali, tačiau kaimai ir miesteliai — tušti, fabrikai — mirę, keliai apaugę medžiais. O svarbiausia — pasikeitė pats miškas. Jo vegetacija dirbtinai pagreitinta siekiant gauti medienos, ir miškas mutavo. Jis gyvena savo gyvenimą. Jis atsivertė prieš civilizaciją: jo tankmėse slepiasi maršrutų mašinos — pakvaišusios mašinos, o žmonės čia praranda savo biologinę prigimtį. Vis dėlto, ar tik biologinę?.. Miškininkų brigados ne geresnės už jas supančią pasaulį: jos viena kitai konkurentės ir tarp jų — karas.
Romanas „Vegetacija“ pastatytas pagal daug žanrų kanonų. Tai kelionių filmas — kelionės istorija, odiseja. Tai postap — postapokalipsė. Tai dyzelio pankas Rusijos atokumose. Tai stiprus sci-fi — mokslinė fantastika. Įvairovė antiutopijų primena mutageninį mišką, tačiau „Vegetacija“ pasakoja ne apie tai, kur keliauja herojai, o apie tai, kur keliaujame mes patys.