Kardai pasauli

Praškevičius, kaip katė Kiplingo pasakoje, — vaikšto savarankiškai. Štai kuo jis skiriasi nuo daugumos vietinių fantastų. Ir ne fantastų taip pat. Borisas Strugackis teisingai apibūdino rašytojo žmogiškąją ir literatūrinę esmę: „įvairus, daug žinantis, daug talentingas, daug patyręs“. Čia pirmoje vietoje yra „įvairus“. Tai teisinga. Rašytojas turi keistis. Štai sako: užpildė nišą. Niša rašytojui reiškia mirtį. Tai vieta, kur stovi jo urna ir kur skaitytojai padeda jam gedulingus vainikus.
Praškevičius nuolat keičiasi. Tai labai svarbi jo savybė. Kaip nesustojimas, meilė kelionėms, pėsčiųjų žygiams, skrydžiams iš žemyno į žemyną, kyla iš jaunystės, iš pirmųjų lauko patirčių troškimas pažinti pasaulį akimis, rankomis, oda, trankyti jį geologiniu plaktuku, įkvėpti jo vėjo, druskos, jo dūmus ir rūką, ir viskas ne beprasmiškai, ne turistinio pažymėjimo „Vasia čia buvo“ vardan, viskas su nauda, viskas būsimai knygai.
Rinktinė sudaryta iš autoriaus darbų įvairiais metais.
Daugelio knygoje esančių kūrinių tekstai pateikti naujoje autoriaus redakcijoje ir vietomis ženkliai skiriasi nuo ankstesnių publikacijų.