Brangus garbės

Kartą rašytojas ir istorikas V. M. Glinka, dirbdamas su muziejų fondais ir archyvais, rado senovinę graviūrą – karininko portretą su koviniais ordinais ant munduro, atsirėmusį į petį medinėmis pagaliukais, su užrašu „Drąsus pulkininkas Nepėytsinas“; po kelių metų – kojos protezo... brėžinį, sukurtą garsaus išradėjo I. P. Kulibino karininkui Nepėytsinui. Neįprastas atvejis sudomino rašytoją – taip prasidėjo darbas prie knygų apie išskirtinį rusų karininką Sergejų Vasiljevičių Nepėytsiną. Pirmoje knygoje „Pasakojimas apie Sergejų Nepėytsiną“ skaitytojas sužino apie pagrindinio herojaus vaikystę ir jaunystę, jo studijas Inžinerijos ir artilerijos korpuse bei dalyvavimą Rusijos–Turkijos kare 1787–1791 metais.Romane „Brangus garbės“ pasakojama apie toliau šio nepaprasto žmogaus likimą. Praradęs koją dar jaunystėje per Očakovo šturmą, Nepėytsinas įstojo į tarnybą kaip sargybinės kuopos vadas Tulos ginklų fabrike, tačiau vėliau buvo atleistas Arachčejevo dėl to, kad protezas galėjo girgždėti parado metu ir taip trikdyti ceremonijos tvarką, ir paskirtas miesto burmistru Didžiuosiuose Lukuose. Prasidėjus Tėvynės karui 1812 metais, jis savanoriškai išvyko į veikiančią armiją, netrukus išgarsėjo kaip drąsus partizanas (Kulibino sukurtas kojos protezas leido jį joti ir net šokti) ir buvo perkeltas į garbingą Semjonovo pulką, su kuriuo ir pasiekė Paryžių.