Marina Ivanovna Cvetajeva (1892-1941) viena iš pirmųjų, jei ne pati pirma, atkakliai ir nuosekliai pradėjo save vadinti ne poete, o poetu. Jos nuomone, poetės, išskyrus retus atvejus, yra maneringos, kaip ir pats šis žodis, moteriškai neapčiuopiamos ir susitelkusios į smulkmenas, o ji jautėsi kaip šaknys, kūrybinės energijos ir vyriškos valios sutirštinimas - būtent poetas: galingas, šaudantis, negailestingas sau, giliai tragiškas. Bet bėgant metams, poetinio piko metu, Cvetajeva pilna jėga atskleidė save dar ir kaip memuaristė, apybraižų autorė, novele, esė rašytoja, kritike ir platių dienoraščių bei daugybės laiškų autore - trumpiau tariant, nepalyginama prozininkė. Yra literatūros gurmanų, kurie netgi laiko jos prozą aukščiau už eilėraščius. Kaip paradoksalu, jos skaudžiuose išpažintiniuose eilėraščiuose ji pirmiausia atskleidžia mums - mus pačius, o intensyvioje prozoje - pirmiausia iš esmės atskleidžia save.
Knyga skirta plačiai suinteresuotų skaitytojų auditorijai.
