Juodos murti paslaptis, arba Advaitos šaknys

„Juodos murti paslaptis“ – tai keliautojo dienoraštis ir kartu savotiška religinės tradicijos enciklopedija Himalajuose ir visoje rytų mistikoje. Gilindamasis į aplankytų regionų istoriją ir mitologiją, autorius per įvairių veidų ir charakterių galeriją veda skaitytoją: išminčius, administratorius, verslininkus ir paprastus žmones, taip pat užsieniečius, įskaitant ir daugybę kraštiečių. Ypatingą vietą knygoje užima indų mistikai, jų mokymai ir ritualai, meditacijos technikos ir mistinės praktikos, paplitusios Himalajų vienišiuose. Knygoje ryškiai vaizduojami šventyklų miestai, šventos Kullo ir Spiti slėnio vietos, budistų ir bonistų vienuolynai senovės Šang-Šungo karalystės teritorijoje, kurią daugelis tyrėjų identifikuoja su legendine Šambala. Centro figūra visame pasakojime yra antropomorfinė juodo akmens figūra, esanti pagrindinio Badri-Nath miesto šventyklos altoriuje, Gangos aukštumose – murti. Ne vieną šimtmetį daugelį protų jaudino jos kilmės paslaptis. Kas šis akmeninis jogas su surištomis kojomis? Indai, budistai, džainai ir bonistai, įvairiais laikotarpiais gyvenę prie seno „akmens dievo“ šventyklos, mato jame savo paties guru ikoną: Višnu, Budą, Rišabhą, Šenrabą. Autoriaus koncepcijoje juodas murti yra savotiškas dharmikos ekumenizmo simbolis, sujungiantis iš pradžių nepriklausomo meistro (adi-guru) mistinę patirtį didžiausių regiono religijų: hinduizmo, džainizmo, budizmo ir bono.