Fjammeta

„Fjammeta“ („Madonos Fjammetos elegija“, 1343–1344, išleista 1472) – viena iš ankstyvųjų Italijos rašytojo ir poeto Giovanni Boccaccio kūrinių. Pačio autoriaus pripažinimu, šią apysaką jis skyrė įsimylėjusioms moterims, kas ypač įdomu – pats pasakojimas dailininkas įdėjo į herojės lūpas, sukurdama tam... tikrą apleistos merginos išpažintį, tikrą moters širdies kroniką.Pati kūrinio pavadinimas kontekste rašytojo kūrybos yra labai simboliškas. Fjammeta – po tokiu poetiniu vardu Boccaccio garbino savo mylimąją Mariją d’Akvino, kurią jis sutiko savo viešnagės Neapolyje laikotarpiu. Apie jų santykių pobūdį ir artumą biografai ginčijasi, tačiau literatūrinė tradicija amžinai išsaugojo atmintį apie dar vieną nuostabią muzie, greta Dantės Beatrice ir Petrarkos Lauros. Meilės istorija Fjammetai – tiesiogiai arba netiesiogiai – persmelkia visus Boccaccio kūrinius itališkai, tačiau būtent to paties pavadinimo apysakoje ji pasiekia nepaprastą psichologinio aprašymo gylį.Pasilikusi viena po trumpalaikių, bet lietingų romanų, herojė išgyvena sielos kančias, nuoširdžiai dalindamasi savo apmąstymais apie meilę ir išdavystę, praradimo skausmą ir bandymus jį įveikti. Išskirtinis atvirumas, subtilumas perduodant sudėtingas ir prieštaringas jausmus rodo karštą autoriaus susidomėjimą sielos gyvenimu, sąmoningu jos stebėjimu. Taip įgijo savo meninę išraišką svarbiausi principai humanistinio judėjimo, padarę „Fjammetą“ pirmuoju meilės-psichologiniu romanu pasaulio literatūroje.