Mums, XXI amžiaus gyventojams, dažnai atrodo, kad praeitis amžinai liko praeityje. Sutinkate, tai nutinka? Koks, iš tikrųjų, ryšys su mumis — žmonėmis, lengvai valdysiančiais aukštųjų technologijų prietaisus nuo vaikų darželio — turi visi tie žmonės iš praeities epochų, kurie neturėjo net vandentiekio? Bet prisiminkite, kaip būna: naršydami seną šeimos albumą — staiga nustebę sustojate, sutikę išblukusią nuotrauką žmogaus, kurio veido bruožai visiškai sutampa su jo tolimo palikuonio. Tarsi tai jis ir būtų, tik persirengęs „senovine“ apranga. Šiuo momentu netikėtai aiškiai suprantate: praeitis visada čia, ji gyvena mumyse, mes esame jos paveldėtojai. Praeitis patikimai saugo savo paslaptis ir, kaip visiems mums žinoma, atskleidžia jas toli gražu ne kiekvienam, kas tvirtina, kad iš jos istorijoje paslapčių nėra. Žinomas rašytojas Kir Bulichev — žmogus, kuris tikėjo ateitimi, nuostabių knygų apie Alisą Selezniovą kūrėjas — buvo puikus praeities žinovas. Juk po šiuo pseudonimu slėpėsi ne kas kitas, kaip Igoris Vsevolodovičius Možejko — tikras didelis rytų tyrinėtojas, savo gyvenimą paskyręs profesionaliam istorijos tyrinėjimui. Praėjusį kartą tyrinėjome Senovės pasaulio ir antikos laikų paslaptis, ir daugelis iš jų, dėka mūsų gerbiamo gido Igorio Vsevolodovičiaus Možejko, dabar atrodo ženkliai mažiau paslaptingos. Tačiau laikas judėti toliau: kviečiame jus sekti Viduramžiais ir Naujaisiais laikais, istorijos paslaptys nelaukia!
