„…Levo Tolstojaus istorija — tikra paslaptis. Man tai taip. Ir Jasnoje Poljanoje man tai — atskira sala, kuri it skrieja virš viso pasaulio, prisirišusi prie nematomo milžiniško oro baliono. Ji skrenda virš laukų ir upių, virš namų — mažų kaimo ir daugiabučių, kurie kutena debesis. Ši sala skrenda virš miestų ir virš kalnų viršūnių: po ja Pamiras, Tian Šanio, Himalajai, ugnikalniai, kalvos; po ja Ramusis vandenynas, Andai, Patagonijos miškai. Ir kiekvienam šioje saloje yra malonu, kiekvienas čia ras ką nors svarbaus sau: atsakymą į sudėtingą klausimą, arba pagalbą kažkokiuose darbuose, kurie vis nesusiklosto, arba supratimą, arba, pavyzdžiui, žalią pagaliuką, saugantį laimės paslaptį. Nes čia myli visus ir girdi visus: žmones, gyvūnus, paukščius, net ir žolę.
Aš ilgai ieškojau balso, kuriuo papasakoti Levo Tolstojaus istoriją, - kad mano pasakojimas skiriasi nuo kitų: galbūt būtų tyliau, arba skambiau, arba linksmesnio tono… Ir staiga tarp gatvės triukšmo vieną iš rudens dienų išgirdau šį balsą ir daugiau nesuabejojau nei minutės. Supratau, kad šį kartą Levo Tolstojaus paslaptį papasakos jo jauniausias sūnus, paskutinis vaikas — Vanečka.“
