Kūrybinė atostoga. Riterių romanas

Amerikiečių postmodernistui Džonui Bartui (g. 1930) rusakalbėje erdvėje sekėsi daugiau nei daugeliui, tačiau tai nėra visiškai tikslu. Išleisti trijų jo ankstyvųjų romanų ir vieno vėlyvojo vertimai, nors du jo klasikinių šedevrų - „Prekybininkas svaiginančiomis medžiagomis“ ir „Ožys Džailzas“ - dar... laukia savo vertėjų ir leidėjų. Pats Bartas jau seniai yra ir pelnytai legendinis: jis yra Amerikos meno ir literatūros akademijos narys ir turi beveik dešimt amerikietiškų ir europietiškų apdovanojimų (iš jų trys - už bendras nuopelnus ir indėlį į šiuolaikinę literatūrą).Išleidus jo romano „Kūrybinė atostoga: riterių romanas“ (Sabbatical: A Romance, 1982) vertimą, „Dodo Press“ ir „Phantom Press“ tikisi užpildyti šią dykančią prarają rusų skaitytojų pažinime su šio amerikietiškos literatūros stulpo kūriniais. Sąlyginis „vidurinysis periodas“ Barto kūryboje gali būti laikomas ne tokiu ironišku, kaip buvo jo literatūrinio kelio pradžioje, nors parodija ir toliau išlieka jo pagrindiniu literatūriniu metodu, o žodžių žaismas – mėgstamiausias triukas. Remdamasis literatūrine tradicija, Bartas vis dar audžia savo „meta-naratyvus“ praktiškai iš visko, kas pasitaiko po ranka (pavyzdžiui, pasakojimas „Klik“ gimęs iš vieno kompiuterinės pelės paspaudimo), tačiau jo fantazijos yra itin tikroviškos, o personažai – gyvybingi ir atpažįstami. Be to, kaip tikras fabuliatorius, Bartas visada suteikė didelę reikšmę sekojo, sklandumui ir įtraukiamumui siužete.Tas pats galioja ir „Atostogoms“. Jo romanas, pačia bendra prasme, paremtas buvusio CŽV agente Džono Peislio žūtimi 1978 metais. Vienuolika metų Peislis dirbo Agentūroje ir išėjo į pensiją kaip strateginių tyrimų skyriaus pavaduotojas; jis buvo giliai įsitraukęs į darbą prieš SSRS. Po išėjimo į pensiją jo gyvenimas pasikeitė: jis išsiskyrė su žmona, pats Peislis pradėjo dalyvauti „asmeninio sąmoningumo“ seminaruose ir grupinėse psichoterapijos sesijose. O 1978 m. rugsėjį, išplaukęs savo jachta į Česapiko įlanką, buvęs agentas dingo. Jo kūnas buvo rastas tik po savaitės – su nardymo diržu ir šautine žaizda galvoje. Vienareikšmiško atsakymo į klausimus apie jo žūties priežastis iki šiol nėra. CŽV agentai, kaip žinoma, niekada nebūna „buvę“. Bartos romane, žinoma, viskas šiek tiek kitaip. Buvęs CŽV darbuotojas Fenvikas Skotčas Ki Terneris – galbūt tiesioginis JAV himną autoriaus palikuonis, parašęs atskleidžiančią knygą apie savo buvusius darbdavius, – ir jo jauna žmona – amerikiečių klasikinės literatūros dėstytoja Syuzen Reičel Allan Sekler, pusiau žydė pusiau romėnė, galbūt Edbardo Alano Po palikuonė, – grįžta į Česapiko įlanką iš romantiško plaukimo į Karibus. Kelyje jie, iš esmės, kuria romaną (yra versija, kad jis tapo kitus romanais paties Džono Barto), susiduria su įvairiomis jūrinėmis nuotykiais ir ištrūksta iš visokių keblumų. Jų laukia audros, jūriniai monstrai, baisūs salos – o virš visko kyla tamsi Fenviko darbdavių šešėlis...Romanas, audžiamas iš visų charakteringų ir mėgstamų Džono Barto kūrybos detalių, tikrai nesukelia nuobodulio skaitytojui. Jis stebina tuo, kad iš esmės tai absoliučiai ne tas „sumanus“ ar „intelektualus“ romanas, ko galbūt tikimasi iš tokių kalibro ir kartos autorių, kaip Pynchon, Hawks ir Barthelme, su kuriais rusakalbiai skaitytojai tradiciškai „susiduria su sunkumais“. Tai labiau paprasta žanrinė šeimos saga plius, žinoma, meilės romanas, tačiau jis parašytas naudojant postmodernistinį įrankių rinkinį ir viską, kas paprastai guli ant dirbtuvių grindų. Kadangi mūsų dirbtuvės – vis dėlto rašytojų, tai romanas gavosi labai filologinis. Ir intymus – tai, iš esmės, tobula pjesė su specialiaisiais efektais: pagrindinių veikėjų duetas ir nedidelė pagalbinė trupė gyvena mūsų akyse maždaug dvi savaites, nė karto nesukeldami skaitytojui (šnipinėjantiems žiūrovams) abejonių, kad jie yra tikri... Na ir, kad ir toliau išsiversti be spoilerių, reikia dar paminėti vieną romano bruožą – apie teksto įsisavinimą teritorijoje (tiksliau, akvatorijoje; ne žemėlapyje, reikėtų pažymėti, nors turėti supratimą apie vietovės raukšles nekenktų). Čia pats Česapiko įlankas – viena iš tų vietų, kuri, be abejo, gali būti skaitoma kaip knyga. Plaukimas šiose vietose bus visiškai sklandus, bet vingiuotas.Turinys turi necenzūrinės kalbos