Nuostabus romanas apie stebinančią mergaitės ryšį su gydytoju, kuris nusprendžia ją išlaisvinti, apie amžiną žmogaus poreikį būti pripažintam kitų, kad suprastų, jog egzistuoja. Motina pavadino mergaitę Elba savo gimtosios šalies upės garbei. Jie gyveno psichiatrinėje ligoninėje, kurią Elba vadina Pusiau pasauliu ir kuri tapo jų prieglobsčiu. Tada motina dingsta, ir mergaitė turi tik augti, vesdama „Psichikos sutrikimų dienoraštį“ naujokams ir pasakodama apie gydytojus ir slauges. Pusiau pasaulio visata – vienintelė, kurią ji žino, mažiausiai kol jaunas psichiatras Fausto Stebuklas nepradeda su ja dirbti, kad ištrauktų ją iš ligoninės. Prieš kelerius metus Italijoje buvo priimtas Bazalio įstatymas dėl psichiatrinės pagalbos ir psichiatrijos reformos, kuriame buvo nurodyta uždaryti visas psichiatrines ligonines. Daktaras Stebuklas paima Elbą į savo namus, kur ji gyvens kaip jo dukra. Jis niekada nebuvo geras tėvas savo biologiniams vaikams; Elba – vienintelė, kurią jis pasirinko pats ir kuri jam atskleidė tėvystės naštą ir jėgą. „Kitos gyvenimas kartais atrodo paslaptingas, neapgalvotas. Ir tokiais, neįtikėtinai, mus padaro būtent laisvė. Žmogus gali suprasti tik save, visa kita jam atrodo beprotybė. Mano Mama visai nebuvo beprotiška. Šiame bepročių pasaulyje ji išlaikė sveiką protą. Bet liko čia, kad neatsisakytų manęs. Išgalvojo pasaką apie Pusiau pasaulį, apie milžinišką kruizinių laivą, kuris neabejotinai atneš mums meilę, apie kapitoną Gaddi, kuris, nepaisydamas jokių kliūčių, veda mus į išsigelbėjimą. O po pasakos kauke slypėjo tiesa, visiškai telpanti ant mašininkos lapo: kad dovanotų man gyvenimą, ji atsisakė savo.“
