Kodėl gi ne?

“Dešimt metų katė po uodega”. Būtent su tokiais mintimis Jasmina grįžta į tėvų namus, pateikdama skyrybų prašymą. Bet kiekviena, kiek sunku buvo, reikia gyventi toliau. Tėvas perduoda jai įvaizdžio studiją, ir Jasmina ketina visiškai paskirti save darbui. Bet netikėtai jos apsuptyje pasirodo Jaroslav. Jis jaunas, protingas, kilnus, kaip tikras riteris, ir be abejo, patrauklus. Būtent jis verčia Jasminą prisiminti, kaip tai, įsimylėti be atsigręžimo. Pasirašyta draugystės sutartis būgnauja. Kaip ilgai jie galės pasipriešinti traukai, griaunančiai šarvus? Ar tikrai yra nepraeinama amžiaus skirtumas? Galbūt tai tik skaičius, o tikrose santykiuose yra kažkas labiau reikšmingo? Galbūt kartais verta tiesiog pasitikėti likimu? Kodėl gi ne?