Žiemos deivės pokštai

Kas nutinka, kai dievai juokauja? Būna linksma, bet nepaprasta. Savo lediniuose rūmuose nuobodžiauja žiemos deivė Casi. Vienintelė pramoga – šnipinėti mirtinguosius iš skirtingų pasaulių per užkerėtus veidrodžius. Ar tikrai tai vienintelė pramoga? O kas, jei ji dalyvautų jų gyvenimuose? Padėtų jiems, išpildydama jų pačių slapčiausius norus? Ir štai Casi išdėsto Barboros–grožybės ateitį, surasdama jai vienišą Tamsųjį Viešpatį. Abu svajoja, kad partneris suprastų iš pusės žodžio ir iš pusės žvilgsnio. Taip ir šitai yra deivės galioje. Kaip? Pavaikštę pamatysite. Bet, jau nepatarkite! Ar kas nors kruopščiai slepia, kad yra pasirengęs šeimyniniam gyvenimui? Nori nuotykių ir romantikos? Nenorėtų vaiko, bet nesiruošia vystyklams? Casi lengvai jam „padės“. Akimirka – ir tamsus magas, Viešpaties patarėjas, guli sniego pusnyje Žemėje. O Irina ir jos dukra Polinka, vietoj hamstruko, netikėtai įsisuka į dėdės–ožkos gyvenimą – ragauoto, „sukant į galvą svetimšalio“ su amnezija. Ir žiemos pasaka tęsiasi…